„Gerų lietuvių šiais laikais reta“, - atsiduso mūsų klasikas Kristijonas Donelaitis viename iš savo laiškų.

Netrukus minėsime 300-ąsias Donelaičio gimimo metines.

Nežinau, ar padaugėjo per tą trejetą šimtmečių gerų lietuvių, bet manau svarbiausia, kad lietuviai išvis neišnyko, kaip kai kurios kitos tautos – nei  Lietuvoje, nei Karaliaučiaus krašte, nei visame pasaulyje,  kurį dabar jau vadiname „Globalia Lietuva“. Plačiau

Savaitgalį betvarkydamas senus popierius, aptikau dienoraštį, rašytą 1990-1991 metais. Fragmentiški studento, vienerių metų sūnaus tėvo, užrašai įvairiausiomis temomis:  nuo bendrabutinio – šeimyninio gyvenimo nuotrupų iki to, kas tuomet vyko aplink – Lietuvoje, pasaulyje. Plačiau

Praėjusiais metais, minėdami atkurtos Nepriklausomybės pripažinimo dvidešimtmetį, aiškiai jautėme, kad mūsų naujoji diplomatija remiasi į labai tvirtą tradiciją, užgrūdintą daugelyje sudėtingų istorijos epizodų. „Mes įėjome į kainą“, – kartą pasakė man sovietinės okupacijos auka tapusio buvusio Užsienio reikalų ministro Valdemaro Čarneckio dukra Liucija, pridurdama – „Laisvė kainuoja“. Plačiau

Тėvynė prasideda visų pirma nuo galimybės ją palikti.

Sergej Čudakov, rusų poetas, žurnalistas, disidentas

Pakviestas į TV laidą apie emigrantus, iškart atsiverčiau Kazio Pakšto raštus: „…tauta kuri nekolonizuojasi, negali tikėtis, kad ji bus didelė tauta. Taigi tautos kolonizcija yra jos stiprėjimo ženklas. Tačiau, iš antros pusės, jei lietuviai išeiviai užsieny negali sukurti „lietuviukų“, tai tas  yra tautos silpnėjimo požymiu“. Toliau cituojamame straipsnyje „Mintys apie užsienio lietuvius“ (1935) K.Pakštas išeiviją vadina „lietuvybės rezervu“, ypatingai svarbiu „pavojingais momentais“, tačiau kol kas ji „niekieno netvarkoma ir be jokio plano barstoma po gigantiškus Pietų Amerikos plotus“. Plačiau